Warning: Error while sending QUERY packet. PID=23367 in /home/u996118931/domains/travelingfamilynotes.com/public_html/wp-includes/wp-db.php on line 2056

Kelionė po Europą (VIII dalis) – nuotykiai Alpėse

sveicarija, alpes, keliones su vaikais
Kelionės EuropojeLeave a Comment on Kelionė po Europą (VIII dalis) – nuotykiai Alpėse

Kelionė po Europą (VIII dalis) – nuotykiai Alpėse

Tai buvo pirmadienis. Naujų darbų ir naujų nuotykių pradžia. Po lietingos dienos rytas mus nudžiugino kalnų viršūnes puošiančiais saulės spinduliais. Buvo aišku, eisime pasivaikščioti. Tik kur –  dar nežinojome.

Kaip ir iki šios dienos, Šveicarijoje gyvenome be interneto, o dėl to ir be tikslesnių pasivaikščiojimo takų nuorodų ar aprašymų apie juos. Viskas vyko maždaug taip: popieriuje dar Lietuvoje susirašiusi pagrindinius taškus juos diktavau Modestui, o jei navigacija rasdavo (nes būdavo, kad ir neaptikdavo mūsų pageidaujamų vietų) judėdavome nurodyta kryptimi su “galimybe pasukti iš kelio”. Taip ir šį kartą. Navigacija nurodė į link Interleiko esančią Brienzer Rothorn viršūnę važiuoti gerokai per aplinkui, nors tikrai supratome, kad yra kelias pakeliui.

Sveicarija, Alpes

Nutarėme važiuoti ir pamačius nuorodas (tikėjomės, kad tokios bus) – sukti ten, kur norėsime. Nusukome. Vos už penkių kilometrų nuo nakvynės vietos jau stojome norėdami pasidomėti, kiek kainuoja keltuvai į viršūnę, pasivaikščioti iki netoliese matomo krioklio ir šiaip, apsižvalgyti po apylinkes.

Taigi, centriukas dar nedirbo (pasirodo, mes ankstyvi), bet nuorodų į pasivaikščiojimo takus tikrai netrūko. Tame tarpe ir link krioklio. Kelias vingiavo pravažiuojamais ir praeinamais takeliais, tad žingsniuoti tikrai nebuvo sudėtinga. Dar smagiau ėjosi dėl nuolat dėmesį patraukiančių karvių – susižavėjimas buvo abipusis, ypač Osvaldo pusėn.

Kiek paėjus pamatėme nuorodas iki viršūnės, pasirodo vos trys valandos ir jūs jau stebite vieną gražiausių panoramų. Deja, buvome nuėję gana tolokai nuo namelio, o daiktų, reikalingų trijų valandų pasivaikščiojimui kalnuose nepasiėmėme. Nusprendėme nesiplėšyti ir jei bus noro ir galimybių užlipti iš kitos pusės. Tuo pačiu tikėjomės, kad ir debesys, kurie vis ridenosi per kalnus, kiek praretės. Na, nutiko kiek kitaip.

Emmensprung, krioklys, Sveicarija, Alpes

Netrukus priėjome prie žavingo (Emmensprung) krioklio, kurio ištakos tęsiasi net per keletą regionų.

Visa kelionė link krioklio ir atgal truko kiek daugiau nei pusantros valandos. Kaip visada mes neskubėjome ir gėrėme į save mus supantį grožį, stengėmės išjausti akimirkas ten ir tada kada esame.

 

Grįžome į mašiną ir pasisėmę vandens iš greta buvusio kalnų upelio išvykome tolyn, kaip galvojome, iki Interleiko. Deja deja, vos už poros kilometrų stojome vaizdais sužavėjusioje aikštelėje (Glaubenbielen-Passhöhe).

Šalia jos puikavosi medinis info centriukas, kuriame buvo galima net vietinio sūrio, jogurto ar duonos nusipirkti (ir už visai padorią kainą), o svarbiausia – krūva žemėlapių ir informacinių lankstynukų apie vietinius takus ir kitas gėrybes… tik viskas vietine kalba.

Nieko tokio, pagalvojome, ir netrukus dėmesį patraukė pagrindinis žemėlapis, kuriame puikavosi raudonas nykštukais nužymėtas takas po kalnus (Giswiler Alplermagronen pfad). Nieko daug nesvarstę susipakavome daiktus numanomai 3 – 4 valandų kelionei ir išžygiavome tolyn. O kas galėjo pagalvoti, kad ši kelionė bus tokia, kokia buvo.

Tik pradėjus žingsniuoti prieš akis ėmė vertis kerintys kalnų vaizdai. Atrodė galėtumėme nepaleisti fotoaparato iš rankų, kad viską įamžintume.

Netrukus toliai liko už nugarų, o prieš mus visu savo grožiu vėrėsi kyšančios viršūnės, visiškai kitokios, negu matytos iki šiol. Siena stebinanti savo didybe ir verčianti pasijusti tikrai itin mažulyčiu (nepaisant to, su dideliais siekiais). Šalia šios “sienos” papietavome, pabendravome su kuo ramiausiai kalnuose besiganačiomis karvėmis ir užmigdžius Osvaldą išžygiavome tolyn.

Vos už kalvelės perėjome tarsi į visai kitą pasaulį. Pro debesis besibraunantys saulės spinduliai, bet vis dar slopinami tiršto debesies, slinko žemyn žaliomis kalvomis sukurdami magiškai pasakišką atmosferą. Jautėmės kaip filme (kokiame, pasirinkite patys). Vis kartojau “Kaip Hobitų pasaulyje”. Buvo taip neapsakomai gražu, kad norėjosi likti kuo ilgiau.

Bet intuicija liepė nesustoti ir judėti tolyn. Juk nežinojome tiksliai kiek tęsiasi kelias ir kiek jis bus sudėtingas.

Sekantis etapas  – kopimas aukštyn link viršunės. Jis nebuvo ilgas, nebuvo ir labai sudėtingas. Bet tai buvo mūsų asmeninis šeimyniškas pasiekimas. Atsidūrėme beveik dviejų kilometrų aukštyje!

Kaip buvo gera prisėsti ant akmens tako aukščiausiame taške. Patyliukais net džiaugėmės, kad sunkiausia atkarpa įveikta ir liko tik „nusiridenti“ žemyn iki namelio. O, kad būtume žinoję!

Persiritus per kalnus mus pasitiko visai kitokia aplinka. Žaliuojantys kalnai ir vis tankėjantys debesys. Skardžiai, kurie vertė aikčioti, kalnų ožių bandos pasibaidančios vos mums garsiau prašnekus. Mėgavomės kiekviena akimirka. Netrukus kalnai,  kartu ir mes, paskendome debesyje. Tik kažkur aidintys karvių skambalai leido nesijausti tarsi pasiklydusiems.

Netrukus priėjome ir pačias karves. Neabejoju, pasijuoksite, kaip ir juokėmės mes, bet nepatikėsite – bėgome nuo karvės. Istorija tokia: viena labai graži karvutė taip įdėmiai į mus žiūrėjo, kad mes negalėjome praeidami nepakalbinti ir nenufotografuoti. Vos praėjus pastebėjome, kad ji įtartinai juda link mūsų („įtartinai“?). Paspartinome žingsnį. Negali būti, ji taip pat! Girdžiu, Modestas jau šukteli – „Bėk į kalną!“. O aš jam atgal – „Tu bėk į kitą pusę!“. Pamažu bandome bėgti, ir tada sužiūrame vienas į kitą ir suprantame, kad toji karvutė tikrai geresnė “kopinėtoja” nei mes. Sustojome. Modestas net mostelėjo atbula ranka norėdamas ją nuvyti. Ši, matyt nesitikėjusi tokio gesto, stabtelėjo. Ir kaip tik tą akimirką, sugrįžus protui ten, kur jis ir turėjo visą laiką būti, pastebėjome, kad išsukome iš kelio. Ir visai ne karvė mus vejasi, o mes einame jai prieš nosį. Tą akimirką vos neprisėdome iš juoko. Draugiškai išsiskyrę, vis dar juokdamiesi nužingsniavome toliau.

Netrukus priėjome iš pažiūros niekuo neįpatingą trobelę. Tik priartėjus ir išgirdus iš jos sklindančią vietinę muziką supratome, kad tai kalnuose įsikūrę nakvynės namai ir kavinė. Apsidžiaugėme. Norėjome prisėsti, pasimėgauti kava, o kad jau pasiūlė vietinio sūrio tai ir jo įsigijome, kaip ir pusę litro natūralaus jogurto vos už 2 eurus (lapnojom, net ausys linko).

Sveicarija, Alpes, surio gamyba

Valandėlę praleidę jaukioje aplinkoje nusprendėme, kad ir taip per ilgai užsisėdėjome. Metas judėti. Juk laukia dar kažkiek (tikrai nežinojome kiek) kelio. Išėjome. Kelias atrodė viltingai. Netrukus pamatėme nuostabią miesto panoramą su ežeru jo viduryje. Džiūgavom matydami tokius vaizdus. Tik kažko darėsi vis neramiau ir įtartiniau. Mat kelias vėl ėmė kilti link kalnų viršūnių ir, kaip atrodė, visai ne ten kur mums reikėtų. Tačiau nykštukai pakeliui rodė, jog einame tinkama linkme. Nepasidavėme. Netrukus iš plačias erdves, atvirus vaizdus pakeitė kalnų miškas, o lengvai praeinamą taką – akmenų sangrūdos, natūralios uolų perėjos ir vos pramintas miško takas.

Kopėme tolyn. Tačiau atsiradęs nuovargis ir vis labiau už kalnų besislepianti saulė vis labiau neramino. Užkopę miško taku atsidūrėme kiek atviresnėje erdvėje, tačiau, nustebino, kad einame prie pat viršūnių, kai, tuo tarpu, mūsų namelis pastatytas tikrai kur kas atokiau.

Kliovėmės savo turimu minimaliu žemėlapiu. Ėmė vis labiau temti. Kiekviena kalva, kiekvienas kalnas, didesnis ar mažesnis atrodė vis sunkiau įveikiami. Galiausiai sutemo. Danguje sužibo mėnulis, o mūsų širdyse vis labiau didėjo nuogastavimai, bet sukti visai nežinomais keliais nesinorėjo. Dar viena kalva. Liko paskutinė viltis, kad už jos išvysime taip lauktą ir pažįstamą finišą. Kur gi tau. Persiritus per kalvą pamatėme tik dar didesnes pievas ir gilesnius miškus. Neturėdami kitos išeities judėjome tolyn. Osvaldas kuo ramiausiai, girdėdamas puškuojančius ir vis nerimastingai juokaujančius tėvus, sėdėjo kuprinėje net nekrutėdamas. Karts nuo karto tik smagiai paglostydavo man galvą, lyg bandydamas pakelti nuotaiką.

Kiek nusileidę kalva patys negalėjome patikėti, bet ėmėme atpažinti vietas. Pasirodo grįžome į tą patį kelią, kuriuo atėjome iki viršūnių. Širdis iš laimės ėmė net stipriau šokinėti, o jėgų atsirado dvigubai daugiau. Nors ir tamsoje, bet kuo puikiausiai žinodami kelią iki namelio beveik parbėgome. Nusimetėme kuprines, įšokome į naktinius ir kritome į lovą. Osvaldas užmigo vos prisiglaudęs, na, o mes, kupini netikėtų įspūdžių ir ne šiokio tokio nuovargio su miegu sunkiai susidraugavome, bet nuoširdžiai džiaugėmės galėdami gulėti savo šiltuose karališkuose pataluose. 

Kiek vėliau džiaugėmės, kad nežinojome kas mūsų laukė, mat tikrai nebūtume pasiryžę tokiam nuotykiui, bet… dienos pabaigoje didžiavomės savimi ir ypač kantriausiu ir kitaip -iausiu savo sūneliu kartu su mumis per dieną įveikusiu 33 km kalnų keliais.

 

Su meile, Traveling Family Notes

P.S. Daugiau nuotraukų rasite mūsų Facebook paskyroje Traveling Family Notes

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back To Top