Kelionė po Europą (VII dalis) – kojų pramankštinimas Alpėse

Kelionės EuropojeLeave a Comment on Kelionė po Europą (VII dalis) – kojų pramankštinimas Alpėse

Kelionė po Europą (VII dalis) – kojų pramankštinimas Alpėse

Važiuoti per šalį be tikslesnės informacijos apie galimas nakvynės vietas – sunku. O kai pakeliui degalinių ar tam pritaikytų stovėjimo aikštelių taip pat beveik nėra – ypač sunku. O kai bandai rasti nakvynės vietą tada, kai jau turėtum gulėti lovoje, visiškoje tamsoje – praktiškai neįmanoma. Todėl ir mes neapsiėjome be šiokių tokių nuotykių ir nuklydimų nuo maršrutų.

Kai jau atrodė, kad radome nakvynės vietą, kažkodėl nusprendėme, kad ji ne itin tinkama ir verta pavažiuoti kiek toliau. Pavažiavome. Pavažiavome taip, kad teko už nugaros palikti Liucernos miestą ir įpusėti kelionę link Interleiko. Tik dėkui likimui už tai, kad išsukus iš autostrados į kalnų keliuką iškart pasitaikė degalinė su didžiule nemokama aikštele, kuri puikiai tiko nakvynei. Apsistojome, pasiklojome lovą ir kritome ilsėtis.

Ryte atsikėlę net abstulbome, kokioje nuostabioje vietoje praleidome naktį ir sutikome rytą. Važiuojant tamsoje net neįtarėme, kad mus supa tokie nuostabūs vaizdai, kokius pamatėme iškišę nosis pro duris. Rūko apkloti kalnai, slėnyje stūgsantis miestelis ir mes ant šlaito. Ar gali būti geriau.

Papusryčiavę suskubome prie degalinės ieškoti nemokamo interneto ir susitvarkyti visus reikalus. Radome, susitvarkėme ir visiems pranešėme apie susiklosčiusią situaciją (namuose gi tikrai laukia žinių). Galiausiai pasižiūrėjome ir į google maps. Tadam! Pasirodo per šiokį tokį pasiblaškymą ir sumišimą nuo maršruto nukrypome ne taip ir mažai. Nepaisant to nusprendėme per daug nesinervinti, bet bent iš dalies sugrįžti į iš anksto planuotą kelią. Todėl vietoje Interleiko (į kurį keliausime vėliau) išvykome į UNESCO Biosferos parką (UNESCO Biosphäre Entlebuch) vos už keliolikos kilometrų nuo mūsų nekvynės vietos.

Sveicarija, Alpes

Pasiekus parką širdys apsalo nuo vaizdų, o kur dar vietinės karvutės sau ramiausiai besiganančios šalia gatvės?

Taip ir norėjosi forografuoti viską iš eilės.

Per kalnus vingiuojantis kelias vedė vis aukštyn suteikdamas proga pasigrožėti žaliuojančiomis ir kaip niekur kitur tvarkingomis pievomis, prie dangaus priartėjusiais miškais, tolumoje nuo kalnų šlaitų krentančiais krioklaisi.

Pravažiavome beveik visą parką. Stebėjomės, kiek daug nemokamų stovėjimo aikštelių pačiose gražiausiose vietose. Jau džiūgavom, kad tikrai turėsime kur praleisti naktį. Pasiekę parko pabaigą (ar, tiksliau, pradžią) atsidūrėme Schupfheim miestelyje. Čia pasižvalgę nusprendėme grįžti atgal, mat kalnuose patiko labiau nei slėnyje (aišku ir taip).

Navigacija vedė kiek kitu keliu nei atvažiavome. Tai mūsų labai nenudžiugino, mat stovėjimo aikštelių praktiškai nebebuvo. Ėmėme baimintis, kad teks grįžti atgal į kelią, kuriuo atvažiavome. Tačiau, nepasidavėme ir jau beveik prie parko išvažiavimo nedideliame Südelhöhe miestelyje radome erdvę nemokamą stovėjimo aikštelę su nuostabiu vaizdu pro nemelio langus. Čia nusprendėme apsistoti porai dienų.

Pagal planą būtent čia turėjome pradėti savo pasivaikščiojimų kalnuose maratoną. Nors namuose apžiūrėti maršrutai liko kažkur kitame parko gale, čia takų taip pat netrūko. Pagalvojome, kad pirmai dienai, o tiksliau pusdieniui, pasirinksime paprastesnį taką ar tiesiog pasivaikčiosime po apylinkes per daug nesibraudami link viršūnių. Tik retai taip nutinka, kaip galvojame. Šis kartas – ne išimtis.

Susipakavę kuprines išėjome link pravažiuojant matytų rodyklių, nurodančių pagrindinius takus. Pasirinkome atsitiktinį, 1100 m ilgio taką. Pagalvojome, bus pats tas. Tačiau priėjus sekančią rodyklę supratome, kad nors ir ne super sudėtingas, tačiau šiokių tokių jėgų takas tikrai pareikalaus. Neklydome.

Sveicarija, Alpes, aktyvus laisvalaikis

Iššūkis prasidėjo ne nuo stačios įkalnės įveikimo, o nuo … praėjimo pro karvių bandą. Osvaldui, žinoma, tai buvo nė motais, kaip ir Modestui, tuo tarpu man kilo šiokių tokių „problemyčių“. Nežinau kada tai nutiko, nors vaikystėje karvių ir nebijodavau (gi gyvenau kaime, šalia karvučių), paskutiniu metu vis labiau nedrąsu darosi pro jas praeiti. Taip nutiko ir šį kartą. Šalia stovintis Modestas vis skubino „- Nagi, eik. Nieko tos karvės nedarys.“, „- Aha, iš kur žinai. Pasižiūrėk, kaip žiūri.“, „- Kaip jos žiūri? Nieko nebus, eik ir viskas.“, „- Negaliu, baisu man.“ Va taip ir panašiai visi kovojome su mano baime įeiti į teritoriją, kurioje ganėsi banda karvių ir pro kurią kaip tik ėjo mūsų pasirinkto tako atkarpa.

Nepaisant mano drebančių kojų, visi juokėmės iki ašarų. Galiausiai sulaukusi, kada pro vartus praeis ir tolėliau nupėdins pati nemaloniausiai atrodanti mama-karvė su savo teliuku, pagaliau išdrįsau žengti į vidų. Galiausiai, žinoma, jaučiausi vis drąsiau ir smagiau kopdama stačiu, slidžiu ir šlapiu šlaitu šalia rusvai baltai juodų karvių, kurios nenuleido nuo mūsų akių, nors, akivaizdu, nebuvome joms pirmi praeiviai.

Džiaugėmės, kad pasirinkome šį maršrutą. Įveikę pirmą atkarpą (tą pačią su karvėmis ir slidžiomis tešlomis) pasiekėme kiek atviresnę ir ne tokią stačią įkalnę. Ten, ant gretą kelio stūgsančios malkų krūvelės sustojome kiek atsikvėpti. Kol gaudėme kvapą Osvaldas nenustygo vietoje. Netrukus po šiek tiek bandžiusio pagąsdinti smulkaus lietaus mus ėmė maloniai šildyti saulė. Todėl nieko ilgai nelaukę nuprendėme žingsniuoti toliau (na negi užbaigsime žygį vos po valandėlės?).

Palipėję dar kiek aukštelėliau priėjome miškingesnę ir uolingesnę atkarpą šiame maršrute. Per ją žingsniavome medinių rąstų takeliu (tiesa, reikėjo gana atidžiai žvalgytis kur statome kojas, mat viskas buvo permirkę nuo lietaus), kol pasiekėme laukymę. Perėję ją priėjome prie žvyringo kelio vedančio link poilsiui skirto namelio. Pasilabine su greta besiganančiomis žavingomis karvėmis ir teritoriją atidžiai stebinčiomis ožkomis prisėdome nuostabia panorama galinčioje pasigirti pavėsinėje (Alpwirtschaft Schlund).

Apsitvarkę „buitinius“ reikalus suskubome žygiuoti toliau, mat pamažu šaltukas pradėjo riesti nosis. Vis dėlto buvome iki galo neapsisprendę ar keliauti namų link, ar žygiuoti aukštyn. Noras pasiekti ne taip toli esančias viršūnes tiesiog degino viduje, bet… sveikas protas ir tėviški instinktai nugalėjo.

Artėjo vakaras, Osvaldas jau buvo pavargęs, o dar laukė nemenkas galas kelio atgal link namelio. Todėl negrauždami savęs apsisukome ir keliavome namo.

Atgal grįžinėjome kitu keliu. Paprastesniu, lengvesniu ir akivaizdžiai saugesniu (jokių šlapių rąstų ar tešlynų). Kol mes lengvai besišnekučiudami ir besižvalgydami palengva žingsniavome žemyn Osvaldas patogiai „įtaisytas“ nešyklėje saldžiai pramiegojo visas porą valandų.

Eidami vis negalėjome atsigrožėti Alpių vaizdais. Jautėmės kaip žingsniuodami filmo scenoje. Nuo debesų krentantys šešėliai, vienur kitur saulės, kaip teatro scenoje apšviestas kalnuose stovintis namelis ir muzika, tikras meno kūrinys, kai į vientisą melodiją susilieja besiganančių ir tingiai žolę rupšnojančių karvių skambalų garsai.

Sveicarija, Alpes, keliones po Europa

Septintą dieną „kaip liepta“ (bet visiškai atsitiktinai) ilsėjomės. Ir net oras pritarė mūsų poilsiui. Kadangi apsistojome nemokamoje aikštelėje iš jos niekur ir nejudėjome. Aš ramiai susitvarkiau fotoaparate susikaupusias nuotraukas, susirašiau galvoje vis besiraizgančias mintis, Modestas paremontavo tai kas buvo remontuotina, o Osvaldas kuo smagiausiai pasidžiaugė pasilakstymu po namelį, knygų skaitymu (kas šioje kelionėje dėl didelio užimtumo buvo ne toks ir dažnas reikalas), ir ypač – žvalgybomis pro langus. Kad nesušaltume, nes kalnuose oras kur kas vėsesnis, užsikūrėme pečiuką (ooo, kaip džiaugėmės, kad tokį turime) ir mėgavomės tiesiog absoliučia ramybe sklindančia su lietaus garsais. Ši ramybė, kaip sakoma, buvo kaip prieš audrą. Pailsėję jau kitą dieną “dėjom” iš širdies.

Su meile, Traveling Family Notes

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back To Top