Warning: Error while sending QUERY packet. PID=18208 in /home/u996118931/domains/travelingfamilynotes.com/public_html/wp-includes/wp-db.php on line 2056

Kelionė po Europą (VI dalis) – pirma pažintis su Šveicarija

Kelionės EuropojeLeave a Comment on Kelionė po Europą (VI dalis) – pirma pažintis su Šveicarija

Kelionė po Europą (VI dalis) – pirma pažintis su Šveicarija

Šešta kelionės diena. Pasidžiaugę nakvyne šalia Lichtenšteino pilies netrukus riedėjom link Reino krioklio – vieno srauniausio krioklio Europoje. Vos įvažiavus į Šafhauzeną akis pradžiugino iš tolo matomas per uolas virstantis vandens stebuklas ir šalia jo stovinti Laufen pilis.

Reino krioklys

Atvažiavome į stovėjimo aikštelę praktiškai šalia krioklio. Aikštelėje sumokėję 7 eurus valandai suskubome apibėgti „krioklio apylinkes“. Pasirodo valandos tikrai užtenka pasigrožėti vaizdais. Tiesa pasakius, užtenka ir valtele pasiplaukioti. Nors ir ne itin pigu, 15 min 7 e vienam žmogui (30 min 11 eurų), tačiau nusprendėme, kad pasinaudosime šia proga ir bent 15 minučių pasiplaukiosime. Likome patenkinti ir…. permirkę.

Tiesa, nuo visiško peršlapimo išgelbėjo lietaus striukės, tačiau veidus ir galvas apiprausė neblogai. Patiko ir tai, kad, gal dėlto, kad rugsėjis, o gal tiesiog taip pasisekė, valtyje buvo tikrai ne itin daug žmonių, galėjome geriau pasimėgauti vaizdais. Taip pat ir valties kapitonas pasitaikė labai draugiškas, tad leido šiek tiek sulaužyti valtyje privalomas laikytis taisykles – persėsti į kitą vietą galėjome ir valčiai plaukiant.

Kaip į pasiplaukiojimą regavo Osvaldas? Visos atrakcijos metu išlaikė tą pačią “nesuprantu, ką mes čia veikiame” miną. Na gerai, įdomu tikrai buvo, mat aikčiojo ir pirštuku prašė pasakoti ką mato. Tuo tarpu baimės nė krislelio, jei būtų galėjęs, net plaukiant būtų lakstęs po siūbuojančią valtį ir kalbinęs kartu plaukiančius japonų turistus (beje, labai linksmai ir geranoriškai nusiteikusius).

Reino kriokliai, Sveicarija, kelione su vaikais

Po pasiplaukiojimo nusprendėme pasivaikčioti iki pat krioklio epicentro esančios apžvalgos aikštelės. Vos keli šimtai metrų ir atsidūrėme prie šniokščiančių purslų. Čia, norint pasidaryti gražesnę nuotrauką reikėjo ir eilutėje pastovėti, mat norinčių tikrai netrūko. Nepaisant to – neužgaišome. Kiek pasigrožėję patraukėme link mašinos. Beje, apžvalgos aikšelių aplink krioklį tikriausiai net nesuskaičiuotume. Jų galima rasti važiuojant palei gatvę, leidžiantis šlaitu link krioklio pėščiomis, prie pilies ir net vidury krioklio. Taigi, jūsų teisė rinktis iš kurio kampo pasižvalgyti.

Ciurichas

Atsisveikinę su Reino kriokliais išvykome link Ciuricho (Zurich). Atvykome šiek tiek po pietų. Pirmas vaizdas ne itin sužavėjo – miestas remontuojamas iš pagrindų, todėl atrodo, na, švelniai tariant, kaip po karo. Būtent čia prasidėjo kelionės nuotykiai.

Ciurichas (Zurich), Sveicarija, kelione su vaikais

Pasiekus Ciurichą aš gavau žinutę, kad mano telefone apribotos visos paslaugos, mat išnaudojau leistiną kredito limitą (iki šiol nesuprantu šio tele2 “įkišto” reikalo), o Modestas, naudodamasis Bitės paslaugomis, už 1 megabaitą duomenų turėtų mokėti beveik 8 eurus!!! Tuo tarpu nemokamas internetas mieste nepasiekiamas. Taigi, grįžome į laikus, kai naudojomės žemėlapiais ir tiesiog, nuojauta.

Pirma užduotis buvo surasti stovėjimo aikštelę, pageidautina ne už kosminę kainą, o gal ir nemokamai. Viskas būtų ne taip ir sudėtinga, jei važiuotume tik su mašina, tuo tarpu prikabinamas namelis reikalauja atviros (ne po stogu) esančios stovėjimo aikštelės su platesniu įvažiavimu ir išvažiavimu, bei galimybe prisiparkuoti bent per dvi auto vietas ar sunkvežimių/ autobusų stovėjimo vietų. Radome. Nuvykome į pramoninį rajoną, kiek tolėliau nuo miesto centro ir radome vietelę savo transporto priemonei. Papietavome ir išsiruošėme į Ciuricho senamiščio paieškas.

Jokio info centro pakeliui nebuvo, degalinėje esantis žemėlapis buvo ne itin naudingas šioms paieškoms, o mergaitė tik patvirtino, kad einame kaip ir teisinga kryptimi. Pagrindinis orientyras leidžiantis spėti, kad judame tikrai link senamiesčio buvo į dangų besistiebiantys senų pastatų bokštai, kuriuos matėme stovėdami ant tilto.

Ciurichas (Zurich), Sveicarija

Laikydamiesi numatytos krypties judėjome beveik užtikrintai. Kai pradėjome abejoti kelio tikslumu užsukome į pirmą pasitaikiusę parduotuvėlę, kurioje tikėjomės rasti padoriai kainuojančių miesto žemėlapių arba paklausti kelio. Teko klausti. Deja, mergaitė ar iš kuklumo ar dėl ne itin geros anglų kalbos, labai susijaudino ir vos ne vos galėjo pasakyti tik tiek, kad senamiestis prasideda prie centrinės traukinių stoties. Aha, o kur ta stotis? Na, pasitikslinome tik kuria kryptimi labiau mums žygiuoti ir padėkoję bent už tokią pagalbą išpėdinom toliau. Pakeliui teko pasigrožėti vietinėmis, pilis primenančiomis, gimnazijomis, o vėliau – Ciuricho stoties rajono grožybėmis (nuo drąsiai save siūlančių moteriškių, iki per mažas kelnes ant didelio užpakalio (dėl to pastarasis kyšojo prktiškai visiškai nepridengtas) užsitempusio vyriškio ir t.t. ir pan.) Vedini intuicijos pasiekėme pagrindinę stotį, o čia ir turistų centrą, kuriame, pagaliau, gavome senamiesčio ir viso miesto žemėlapį (kurių, kaip pasirodė vėliau, nelabai ir prireikė).

Ciurichas (Zurich), Sveicarija, senamiestis

Įžengėme į senamiestį atsidurėme lyg visiškai kitame mieste, kuriuos skiria tik stotis. Prie Limatos upės išsidėstęs miestas su gražiausiais pastatais, pasipuošusiais miestelėnais ir šviežiomis bandelėmis kvepiančiomis kavinėmis. Net ir apniukusi diena neužgožė viso grožio. Neskubėdami žingsniavome senamiesčio gatvelėmis stabtelėdami prie vieno kito žymesnio objekto, kol galiausiai pasiekėme miesto pakraštį atsiremiantį į tuo pačiu pavadinimu pavadintą ežerą, kuriame atsiveria nuostabi panorama.

Na, arba bent jau turėtų atsiverti, nes didelis debesuotumas nesuteikė galimybės pasigrožėti prognozuotu vaizdu. Nieko tokio. Gerai buvo ir taip, kaip buvo. Osvaldas šalia esančiame parkelyje kuo puikiausiai jautėsi gaudydamas vietinius paukštelius, o mes atsikvėpėme ir nusiteikėme kelionei atgal link namelio.

Ciurichas (Zurich), Sveicarija, kelione su vaikais

Kaip supratome pakeliui – kita pusė senamiesčio dar gražesnė ir dar gausesnė istorinių objektų. Nors pamažu temo, stabčiojome kur tik panorėjome: prie įvariausių bažnyčių, praktiškai vandenyje stovinčios reformatų bažnyčios (Wasserkirche) ir rotušės (Zurich Rathaus), po tuneliuku, vedančiu per namų kiemus ir t.t.

Taip ir nepastebėjom, kaip priėjome centrinę stotį, kuri reiškė ekskursijos pabaigą. Gera atmintis nepavedė ir iki namelio parėjome net neatsivertę žemėlapio. Pasirodo, ne taip ir toli, kaip atrodė iš pradžių.

Daug nieko nelaukę šokome į mašiną ir išvažiavome link sekančio tikslo – Liucernos.

 

Su meile, Traveling Family Notes

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back To Top