Warning: Error while sending QUERY packet. PID=10659 in /home/u996118931/domains/travelingfamilynotes.com/public_html/wp-includes/wp-db.php on line 2056

Kaip palydėsi senus, taip…

Kelionės po LietuvąLeave a Comment on Kaip palydėsi senus, taip…

Kaip palydėsi senus, taip…

Sakoma, kaip palydėsi senus, tokie bus ir ateinantys metai. Kiek tiesos šiame posakyje nežinau, tačiau labai tikiuosi, kad mums jis išsipildys su kaupu.

Paskutinius tris metus naujus metus sutinkame neįtikėtinai ramiai, bet tikriausiai dar niekada – taip džiugiai. 2019-tus išlydėjome su šiems metams būdingu „prieskoniu“ – kelione. Nusprendėme, nepaisant žvarbaus ir apniukusio oro, norime, kad paskutinė metų diena būtų tokia, kokių tikimės ir kitų metų. Todėl pasiėmę užkandžių, šiltos arbatos termosą, apsimuturiavę nuo galvos iki kojų išvykome susipažinti su netolimomis apylinkėmis.

Norit tikėkit norit ne, bet 2020-ti metai prasidėjo beveik identiškai. Jau antrą, tokią pačią apniukusią ir darganotą, dieną, nepabijoję šalčio ir vėjo leidomės į kelionę po apylinkes (tik jau kitoje miesto pusėje).

2019-tų metų užbaigtuvės

Paskutinę metų dieną praleidome klajodami po Širvintų rajoną. Pasirinkę vos kelis kertinius taškus, vykome per daug nieko nesitikėdami bei leisdami sau, kaip visada, nesilaikyti plano.

Pirmas objektas, prie kurio nusprendėme stabtelti, buvo dar XVI a. rašytiniuose šaltiniuose minimas Batkuškio dvaras. Tiesa, šiandiena nepamatysite seniausios rūmų „versijos“, tačiau galėsite apžiūrėti XIX a. suformuotus klasicistinio stiliaus rūmus.

Batkuškio dvaras, ka pamatyti Lietuvoje

Nors dėl vykstančių restauravimo darbų titin pasigrožėti neteko, tačiau džiugu, kad neužilgo galėsime matyti vėl naujam gyvenimui prikeltus rūmus.

Batkuškio dvaras

Sekanti stotelė buvo vos už kelių kilometrų esančiame Narvydiškio dvare. Vos priartėjus prie dvaro teritorijos likome maloniai nustebinti. Žavus, restauruotas ir visiems pasiekiamas dvaras su ne ką mažiau išpuoselėtu parku nepaliko mūsų abejingais.

Batkuškio dvaras

Sekantis dvaras turėjo būti pats įstabiausias dienos reginys. Deja, švelniai tariant, likome „ant ledo“. Vienas gražiausių Lietuvos dvarų, ilgus metus buvęs atviras visuomenei, šiuo metu nepriima ne tik apžiūrėti vidinio grožio, bet neįsileidžia ir į teritoriją.

Nesinori būti pikta burbekle, bet toks absoliutus atsiribojimas ir visuomenės nepriėmimas man, mažų mažiausiai, atrodo neteisingas. Taip dažnai girdime pasisakymus, kad Lietuvoje nėra ką parodyti svečiams, kai tuo tarpu visiškai šalia, sostinės pašonėje, stūgso tikrai bet kokio svečio akių vertas Šešuolėlių I dvaras. O dabar ir čia negalime įkelti kojos.

Taigi, vietoje smagaus pasivaikščiojimo ir „pasikultūrinimo“, „pabučiavę“ vartus, išvykome toliau.

Šešuolėlių I dvaras.

Nepaisant nusivylimo nusprendėme, kad dėl tokio „nebendruomeniškumo“ nesuksime per daug sau galvos ir kelionės negadinsime. Todėl jau netrukus striksėjome po apleisto, bet savaip žavaus, Šešuolėlių II dvaro kiemą.

Dvaro rūmai avarinės būklės. Ūkiniai pastatai taip pat ne geriausioje padėtyje, bet gyvenant žmonėms, vis dar laikosi.

Tai buvo paskutinis 2019-tais aplankytas dvaras.

Nauji metai, nauji startai

Persivertus kalendoriaus lapeliui naujus metus pradėjome taip, kaip palidėjome senus – išvyka po apylinkes.

Peržvelgę žemėlapyje surašytus netoliese esančius lankytinus objektus nusprendėme, kad naujų metų pradžiai pakaks aplankyti šalia Vilniaus esančius kelis dvarus ir piliakalnį.

Kiek pavažiavus už miesto, pasislėpęs medžių paunksmėje, ant kalvos, stūgso tikrai vertas kiekvieno dėmesio Nemėžio dvaras. Vis dėlto, kaip ir dauguma dvarų – apleistas (nors, panašu, kad pamažu vyksta kažin kokie tvarkymo darbai). Nepaisant to – patekti į teritoriją neįmanoma (na, beveik neįmanoma). Dvaras aptvertas aukšta vielos tvora, o kieme jus ne itin draugiškai pasitiks gal ir ne pikčiausiai, tačiau tikrai ne itin drugiškai nusiteikęs šuo.

Jei anksčiau būtume drąsiai žengę į teritoriją, tai laikydami ant rankų savo mažajį keliautoją – pabijojome rizikuoti. Kiek pakaišioję nosis pro netolimus krūmynus, giliai atsidusę ir su viltimi, kad kažkada ši istorinė vieta vėl bus prikelta naujam gyvenimui, išvykome.

Vos po keliolikos minučių atvykome į Skaidiškes. Čia turėjome aplankyti dar vieną dvarą. Vargais negalais, privažiavę prie medinio, kiek apgriuvusio, aplopyto žalsvo namelio supratome, kad jau atvykome. Skaidiškių (arba Rudaminos/Kvietniovo) dvaras šiuo metu iš dalies apgyvendintas, kitoje pusėje įsikūrusi kirpykla, o likusi dalis… na, nelabai ir aišku…

Ilgai nesisukinėjome. Kol dar visai neapgaubė tamsa skubėjome apžiūrėti Papiškių piliakalnio su gyvenviete.

Vaizdas, kurį pamatėme, švelniai tariant, apstulbino. Nors piliakalnis buvo ardomas ir anksčiau, dabar jame, akivaizdu, smaginasi keturačių mėgėjai.

Vis dėlto, siūlau gyvenantiems arčiau, nuvažiuoti aplankyti, kol jis dar visai nesunaikintas. Tik būkite mieli, nors „kelias“ veda ant piliakalnio ir nuo jo – nevažiuokite. Palikite mašinas piliakalnio papėdėje ir užlipkite tuos kelis žingsnius. Pasigrožėkite atsiveriančia panorama ir papasakokite savo vaikams jo istoriją.

Tolstant nuo piliakalnio darėsi vis sunkiau ką nors matyti net savo panosėje. Vis dėlto nusprendėme išvyką užbaigti aplankant dar vieną dvarą.

Petešos dvaras įsikūręs to paties pavadinimo kaime. Šiuo metu geriausiai išlikęs ir toliau praktiškai pagal paskirtį naudojamas dvaro žirgynas. Tuo tarpu dvaro rūmai ir kiti pastatai kur kas prastesnės būklės.

Petešos dvaras, ka pamatyti Lietuvoje

Taip praleidome antrą šių metų dieną. Šiek tiek nusivylimo, šiek tiek džiaugsmo, šiek tiek nuotykių ir dar truputėlis vilties. Panašu, kad laukia nuotaikingi metai.

Su meile, Traveling Family Notes

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back To Top