Panemunė. Ką pamatyti ir aplankyti kartu su vaikais.

Jurbarko dvaro sodas
Kelionės po LietuvąLeave a Comment on Panemunė. Ką pamatyti ir aplankyti kartu su vaikais.

Panemunė. Ką pamatyti ir aplankyti kartu su vaikais.

Panemunė, tikriausiai, vienas iš populiariausių keliautojų po Lietuvą maršrutų. Pilys, piliakalniai ir nuo jų atsiveriantis visas Nemuno ir jį supančių miškų grožis. Maršrutas pritaikytas tiek keliaujantiems motorizuotomis priemonėmis, tiek dviračiais ar pėščiomis, todėl žmonių čia niekada netrūksta.

Mes šį maršrutą pasirinkome taip pat ne atsitiktinai. Norėjome čia sugrįžti su savo mažuoju keliautoju, bei aplankyti ne tokius populiarius šiame maršrute objektus. Pripažinkite, kalbėdami apie Panemunę dažniausiai mintyse turime pagrindines pilis (Panemunės, Raudonės, Raudondvario) ir piliakalnius, tokius kaip Veliuonos ir Seredžiaus. Tačiau… maršrute kur kas daugiau vertų dėmesio objektų, kuriuos nepelnytai aplenkiame.

Jurbarko dvaras

Kelionę Panemune pradėjome nuo Jurbarko dvaro. Tik ką po rytinio miego nubudęs Osvaldas itin entuziastingai ėmėsi tyrinėti dvaro teritorijoje esančius gėlynus, laiptus, akmenis ir kitus objektus. Tuo tarpu mes žavėjomės, kaip gražiai sutvarkyta aplinka ir patys pastatai.

Beje, čia tikrai galima apsilankyti su visa šeima. Nesvarbu ar jūsų vaikai dar guli vežimėliuose, ar vaikšto patys – takai tvarkingi, visur galima pravažiuoti/praeiti. Taip pat lengvai pateksite ir į vidų.

Panemunės pilis

Pasigrožėję dvaru išskubėjome link Panemunės pilies. Norit tikėkit, norit ne, bet Osvaldui tai buvo vienas įdomiausių objektų. Jei būtų galėjęs, tikriausiai būtų kiekvieną plytą atskirai iščiupinėjęs.

Turime pasakyti ačiū darbuotojoms už supratingumą, mat mūsų tyrinėtojas, patekęs į ekspoziciją net pats nežinojo nuo ko pradėti pažintį. Bėgo nuo krosnies, prie šaukšto, nuo geldos prie sviestmušio ir t.t. Kiek didesnio susikaupimo pareikalvo lipimas į bokštą. Čia, matys ir pačiam Osvaldui kiek nejauku darėsi, ir mums šiek tiek kojos padrebėjo. Ne ne, ne dėl aukščio, o dėl laiptų statumo. Bet neskubėdami įveikėme šią užduotį ir netrukus grožėjomės vaizdais pro mažyčius bokšto langelius.

Kartupėnų piliakalnis

Nusileidus dar kuris laikas pabėgiojome Osvaldui iš paskos, bet netrukus jau judėjome link sekančio objekto.
Dažniausiai pravažiuojamas (bent jau iki šiol) Kartupėnų piliakalnis. Visai šalia kelio (gal todėl ir pravažiuojamas – jei nežinai – tiesiog nespėji sustoti?), sutvarkytas ir pritaikytas lankymui.

Kartupėnų piliakalnis

Norėdami į jį įlipti turėsite įveikti 208 laiptelius, bet, patikėkite, vaizdas nuo piliakalnio tikrai vertas šių pakopų. Šalia piliakalnio paruoštas informacinis stendas, todėl galėsite vyresnius vaikus supažindinti, ar patys susipažinti su piliakalnio istorija. Na, o jei keliaujate su kūdikiais – pasiruoškite nešiokles arba įtemkite rankas, mat į kalną vežimėliu neužskrisite ;).

Nors piliakalnio viršuje itin kaitino saulė, atėjus laikui leistis žemyn, Osvaldas ne iškart sutiko. Bandyti tėvų nervų stiprumą lipant ant piliakalnio krašto pasirodė kur kas įdomiau nei sėdėti mašinoje (savaime suprantama). Galiausiai įtikinus Osvaldą grįžti prie mašinos, nušuoliavom laiptais žemyn ir kiek atsivėsinę leidomės link Raudonės pilies.

Raudonės pilis

Taigi, Raudonės pilis. Nuostabaus grožio pilaitė, su dideliu sodu ir… net keliomis pramogomis vaikams ir suaugusiems.
Raudonės pilis, Panemunė

Tiesa, mums siūlomų pramogų neprireikė (šaudymas iš lanko, jodinėjimas, fotosesija ant senovę menančių krėslų šalia pilies), mat užteko palakstyti po kiemą, paglostyti besiganančius ir ramiai žolę rupšnojančius arklius (nors iš pradžių bijojo, po kelių sekundžių nebuvo galima atitraukti), o labiausiai Osvaldui patiko didžiulis parke pastatytas „sostas“.

Tuo tarpu mes, „suaugėliai“, žavėjomės jaukiai atrodančia pilimi, išpuoselėta aplinka ir mėgavomės šalia pardavinėjamais žirniais. Beje, šioje pilyje taip pat yra galimybė užkilti į bokštą.  Po geros valandėlės jau skubėjome link mašinos. Atėjus Osvaldo pietų miego laikui viskas tapo kur kas mažiau įdomu, todėl susipakavome, kas ko užkandome ir jau pakeliui link Veliuonos mašinoje turėjome vieną miegantį keliauninką.

Veliuonos dvaras ir Veliuonos piliakalniai

Veliuonos dvaras – dar vienas kiek rečiau lankomas objektas šiame maršrute. Nors Osvaldas miegojo, nusprendėme, kad šio taško neaplenksime. Taigi, nešioklėje įsitaisęs ir skaniai miegantis pipiras pats to nežinodamas pabuvojo ne kur kitur, o Veliuonos dvare ir pasivaikščiojo ant Veliuonos piliakalnių.

Veliuonos dvaras, Panemune

Nežinau ar čia tik mes, bet niekaip negalime atsigrožėti Lietuvos mediniais dvarais. Šis – ne išimtis. Vos pamačius aiktelėjom, koks simpatiškas ir jaukus dvaras. Nekantraudami iššokome iš mašinos ir sparčiu žingsniu nubėgome iki dvaro.  Dar nepriėjus pastebėjome nuo dvaro link mūsų einančią vyresnio amžiaus moteriškę. Pradėjome svarstyti, gal dvaras apgyvendintas (nebūtų staigmena). Vis dėlto priėjus arčiau ir pasisveikinus netikėtai išgirdome ne tik „Laba diena“, bet ir „Paskubėkite, gal dar leis į vidų užsukti.“. Nustebę sužiurome į šoninius laiptus, kur pamatėme būrelį žmonių ir atviras duris. Pasirodo, vyko nedidelė ekskursija, o labai malonūs gidai dar ir palaukė, kol bent apibėgsime atvirus lankymui dvaro kambarius.  Patiko. Viduje kambariai labiau aptvarkyti nei sutvarkyti, bet šiokia tokia ekspozicija iš buvusiu/likusių daiktų yra. Nepaisant to buvo labai smagu apsilankyti.

Pasižvalgę po ir apie dvarą nukulniavome ant greta esančių Veliuonos piliakalnių. Didelę istoriją menantys piliakalniai neabejotinai pritaikyti lankymui, galima sakyti tiek vaikščioti išvaikščioti, kad net laiptai jau pradėję dilti.

Veliuonos piliakalnis, kelionės su vaikais

Pradėjus svilinti saulei piliakalniuose neužsibuvom. Sušilę iki raudonumo pabijojome, kad ir Osvaldui nešioklėje nebūtų per karštą, todėl sparčiu žingsniu nukulniavę atgal prie mašinos išvykome link Seredžiaus.

Seredžiaus piliakalnis

Privažiavus Seredžių atsibudo ir Osvaldas. Pasikrovęs energijos mažasis keliauninkas atkakliai veržėsi laiptų, vedančių į piliakalnio viršūnę, link. Nepameluosime sakydami, kad pusę jų įveikė savo kojomis (kas yra daugiau nei vau).

Seredžiaus piliakalnis

Piliakalnio viršuje akis „badė“ atsivėręs platybių grožis. Tuo tarpų Osvaldą kur kas labiau žavėjo gėlių žiedai ar pro šalį praeinantys žmonės. Nepaisant to, džiaugiamės, kad bent tokiu būdu, pagrindinį lankomą objektą nukišdamas į antraeilį planą, jis vis dėlto leidžiasi būti supažindintas su istoriniais (ir ne tik) objektais.

Stovėdami prie mašinos patyliukais džiūgavom, kad išvažiuojame kaip tik tuo metu, kai prie piliakalnio sugūžėjo būrys turistų. Na, o tuo tarpu mes nuvykome aplankyti kiek tolėliau stūgsančio Ringovės piliakalnio.

Ringovės piliakalnis

Prie Ringovės piliakalnio mus pasitiko kukli automobilių stovėjimo aikštelė, bet ne itin „kuklūs“ laiptai viršūnės link.

Užlipę radome gausiai medžiais apaugusią aikštelę. Vis dėlto takelis, kuriuo drąsiai galite pasivaikščioti… na, net nežinome kiek toli, nes ties kažkuriuo tašku apsisukome, yra. Džiaugėmės po medžiais atsiradusiu pavėsiu ir šiokia tokia vėsa. O nuo aikštelės sklindantis juokas turėjo skambėti gana toli, mat visaip kaip linksminant kiek pavargusį pipirą prajuokinom tiek, kad reikėjo ir ašaras braukti.

Jaučakių piliakalnis ir Žvirgždės dvarvietė

Sulipę į mašiną atsivertėme mus nuolat lydinčią žemėlapių knygą ir pastebėjome, kad priartėjome prie kelionės pabaigos. Taigi, pasirinkome dar kelis mažiau žinomus ir vieną finalinį objektus, užkūrėme variklį, įsijungėme kondicionierių ir išrūkome aplankyti paskutinių taškų. Artimiausias – Jaučakių piliakalnis, kiek toliau – Žvirgždės dvarvietė.

Jaučakių piliakalnis – nedidelis, pasislėpęs soduode, todėl, kad atrastum reikia arba šiek tiek paklaidžioti, arba turėti gerus navigacinius sugebėjimus. Tuo tarpu Žvirgždės dvarvietę surasti nebuvo sudėtinga, tačiau ir pamatyti nebuvo ko – radome tik vietą žymintį ženklą, o už jo – mišką. Vis dėlto, džiaugiamės nuo šiol žinodami, kur kažkada buvo Žvirgždės dvaras. Na ir paskutinė stotelė – Raudondvaris.

Raudondvaris

Atvykome jau kiek vakarop. Nuovargis ėmė glemžtis mus visus. Todėl nusprendėme per daug nestoviniuojant pasižvalgyti po teritoriją, o ilgesniam ir gilesniam pažinimui skirti kitą išvažiavimą.

Raudondvaris, Panemunė

Neabejotinai ir vienareikšmiškai likome apžavėti. Didžiulė teritorija kurioje galima rasti ir kavinę, ir galeriją, ir net metrikacijos skyrių.

Būtinai čia sugrįšime.

Apibendrinant šią išvyką:  Ar patiko? Labai. Ar pamatėme, atradome naujų dalykų? Neabejotinai. Ar verta keliauti su vaiku? O taip. Tačiau taip pat supratome, kad keliaujant su vienmečiu susidėliojome gal kiek per ilgą maršrutą, mat pabaigoje raukėsi ne tik Osvaldas, bet ir mes. Taigi, kitą kartą užtektu ir gal kiek daugiau nei pusės tiek, kiek aplankėme. Vis dėlto net ir šioks toks paniurzgėjimas kelionės pabaigoje nesugadino puikios patirties.

Drąsiai vykite su pačiais mažiausiais, kiek didesniais ir pačiais didžiausiais.

Su meile, Traveling Family notes

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back To Top